kestutisk

Skaitmeninis Egiptas: Kai išdavystė tampa „sklaida“

Romualdas Zemeckis (https://www.bernardinai.lt/kai-isdavyste-tampa-ramybe/) taikliai diagnozuoja: Lietuvoje įsigali „išdavystės ramybė“. Tai būsena, kai blogis nustoja stebinti ir tampa rutina. Bažnyčios kontekste ši išdavystė turi konkretų pavadinimą – tai skaitmeninis drungnumas. Kol mes tarybose linksime galvomis ir planuojame „strategijas iki 203x-ųjų“, mūsų bendruomenė tyliai transformuojama į auditoriją, o tikintieji – į „Meta“ korporacijos duomenų žaliavą.

Bažnyčia kaip bendruomenė vs. Bažnyčia kaip auditorija

Bažnyčia iš prigimties yra communio – santykis, grindžiamas laisve ir tiesa. Tačiau įžengus į „Facebooko“ teritoriją, šis santykis mutuoja. Čia mes nebeieškome žmogaus – mes ieškome auditorijos.

Zemeckis primena I. Kantą: žmogus niekada negali būti naudojamas vien kaip priemonė. Bet kas yra „renginių sklaida“ skaitmeninėje fermoje? Tai žmonių vertimas resursais. Mes naudojame šventas katedros duris kaip jauką „patiktukams“, kad algoritmas mus bent trumpam pastebėtų. Tai nėra sielovada. Tai – žmonių kaip priemonių naudojimas tam, kad pateisintume savo „pasiekiamumą“.

Faraono logika ir parazituojantis prisirišimas

Reikia nustoti meluoti sau: „Facebook“ tikslas nėra bendrystė. Jo tikslas – pelnas iš priklausomybės. Tai šių laikų Faraonas.

Bažnyčia čia demonstruoja parazituojantį prisirišimą. Mes manome, kad „naudojamės“ platforma, bet iš tiesų tai platforma naudojasi mumis, kad legitimuotų savo egzistenciją per sakralų turinį. Tai išdavystės ramybė – sėdėti ant „patogios sofos su užraktais ant porankių“ ir tikinti save, kad „niekas nepasikeitė“ nuo tada, kai prieš n metų prisijungėme.

Bet Egiptas pasikeitė nuo Juozapo iki Mozės laikų. „Facebook“ taip pat pasikeitė: atsirado algoritmai ir pelno siekiantys akcininkai. Jis tapo sekimo aparatu, o mes vis dar gaminame jam plytas mainais į skaitmeninį dopaminą.

Simbiozė ar toksiškas ryšys?

Daugelis sakys: tai simbiozė, mes gauname platformą, jie – turinį. Tačiau krikščioniška simbiozė su melu ir išnaudojimu neįmanoma. Tai greičiau Stokholmo sindromas. Mes bijome prarasti „sklaidą“, todėl tylime apie tai, kad skelbiame Evangeliją sistemoje, kuri paniekina žmogaus orumą kiekvienu savo algoritmu. Platforma žinią skleidžia tik tiek, kiek jai tai naudinga.

Bet juk kartais įrašai „iššauna“ ir pasiekiamumas būna geras? Tikrai taip. Tačiau kai šeimoje viena pusė kartais muša, o kartais atneša gėlių – tai vadinama ne simbioze, o toksiškais santykiais.

Nepatogi laisvė ir „agresyvus“ termometras

Zemeckis cituoja C. G. Jungą: blogis užmigdo sąžinę per rutiną. Kai aš įvardiju šią rutiną, mane vadina „piktu“, o mano diagnozę – „kaltinimu“.

Bet jei tiesos pasakymas vadinamas kaltinimu, o pati tiesa nėra paneigiama – vadinasi, tas kaltinimas yra teisingas. Nutildyti pavojaus signalą visada lengviau, nei lopyti skyles valtyje. Galime pavadinti termometrą „agresyviu“, bet temperatūra ligoniui nuo to nenukris. Pakrikštytas ateizmas prasideda būtent čia – kai patogumas tampa svarbesnis už tiesos liudijimą.

Nesusirasiu draugų, bet negaliu tylėti

Mano kvietimas kurti skaitmeninę bendruomenę, o ne auditoriją, išeinant į šių dienų skaitmeninę dykumą (Fediverse), nėra lengvas kelias.

Zemeckis rašo, kad Petras pravirko ir sugrįžo, o Judas nutilo. Aš renkuosi nebetylėti. Mano atsitraukimas ar Bažnyčios narių „kultūringas tylėjimas“ nieko nepakeis, tik pagilins apatiją.

Jau suprantu, kad tokiomis mintimis draugų nesurasiu, bet renkuosi vienatvę tiesoje, o ne bendrystę melo infrastruktūroje. Bent jau galėsiu Jam ir savo sąžinei pasakyti: „Padariau viską, ką galėjau“.

Bažnyčia, kuri prisitaiko prie pasaulio tam, kad būtų „matoma“, nustoja būti Jėzaus Bažnyčia. Ji tampa tiesiog dar vienu prekybos centro skyriumi, kuriame prekiaujama pasibaigusio galiojimo „vata“, į kurią įvyniota apatija.

---

P.S. Norite išmėginti kitokį socialinį tinklą? Prisijunkite prie kurio nors iš lietuviškų Mastodon serverių: river.group.lt, mastodon.0011.lt, mast.lt ar su katalikišku prieskoniu – mstd.katalik.lt. Jie visi yra dalis didelio Fediverse (Fedivisatos) tinklo.
Tai nėra kvietimas į technologinę pramogą. Tai kvietimas susigrąžinti savo orumą ir bendravimo laisvę ten, kur niekas jūsų nematuoja algoritmais.

Facebook algoritmas: suprogramuotas toksiškumas

#facebook

Ar dar branginame laisvę?

Mums bandoma įteigti, kad laisvė – tai tiesiog galimybė rinktis iš gausybės parinktų prekių blizgančiose lentynose. Tačiau vis rečiau susimąstome apie laisvę būti tų lentynų šeimininkais. Kodėl renkamės būtent šias prekes? Ar tai tikrasis pasirinkimas, ar tik tas, kurį kažkas nusprendė mums pasiūlyti kaip „tinkamą“? Mes iškeitėme suverenitetą į patogumą, o šie mainai pamažu naikina mūsų gebėjimą išlikti savarankiškais. Mums tapo per daug patogu, kad dar norėtume mąstyti.

Berašant šias mintis, į duris pasibeldė kurjeris. „Čia jums siunta, reklaminė medžiaga“, – sako jis, tiesdamas dėžę su kava. Adresas – ne mano. Klausiu, kodėl jis čia sustojo? Atsakymas, kuris idealiai tinka šiai temai: „Navigacija atvedė čia“.

Teko krikščioniškai atsidaryti žemėlapį ir parodyti, kur yra jo ieškoma gatvė. Paradoksalu, bet vaizdinio žemėlapio ekrane jis nebesuprato – kryptį teko nurodyti ranka, gyvu mostu į realią erdvę. Šis mažas epizodas atspindi didžiulę dramą: mes aklai pasitikime skaitmeniniais vedliais net tada, kai jie mus atveda prie svetimų durų. Mes nebemokame skaityti „žemėlapio“, nes įpratome, kad už mus tai padaro balsas telefone. O kas, jei tas balsas veda mus ne ten, kur mums reikia, o ten, kur jam patogu?

Labdara, kuri nužudo verslumą

Mane sukrėtė pasakojimas apie Afriką ir tai, kaip prie jos skurdo prisideda… Vakarų labdara. Įsivaizduokite verslius afrikiečius, kurie, paėmę mikrokreditus, įsirengė vištų ūkius ir pradėjo prekiauti kiaušiniais. Jie kūrė savo ateitį. Tačiau tada atvyko geradariai iš Vakarų ir, norėdami padėti, išdalino kiaušinius nemokamai. Rezultatas? Vietinis verslas sužlugo, ūkininkai išpjovė vištas, nes nebegalėjo konkuruoti su „nemokamai“. O tada labdara baigėsi. Bendruomenė liko be nieko – nei kiaušinių, nei vištų, nei įgūdžių išgyventi patiems.

Skaitmeninėje erdvėje didžiosios korporacijos padarė tą patį. Jos davė mums „nemokamą“ sklaidą ir patogumą. Mes džiaugsmingai apleidome savo svetaines – savo „vištides“ – nes „Facebook“ aikštėje viskas paprasčiau ir nekainuoja. Tačiau ši labdara turi nematomą kainą: mes prarandame gebėjimą patys valdyti savo informaciją ir auginame visišką priklausomybę nuo svetimos malonės.

Kodėl nestatome bažnyčios „Megoje“?

Pravažiuodami pro Giraitės bažnyčios statybvietę, matome purvą, kranus ir tamsoje degančias šviesas. Tai brangu, sunku ir nepatogu. Kyla provokuojantis klausimas: kodėl gi neišsinuomojus kampo šalia esančiame „Mega“ prekybos centre? Ten šilta, sausa, ten visada pilna žmonių.

Atsakymas akivaizdus: prekybos centre tu esi tik nuomininkas. Jei tavo žinia ar tavo vertybės nepatiks šeimininkui, tave išmes per penkias minutes be teisės sugrįžti. Statydami savo namus ant savo žemės, mes perkame laisvę. Paradoksalu, bet skaitmeninėje erdvėje net katalikiškos bendruomenės elgiasi priešingai – jos masiškai kraustosi į tokių „Megų“ koridorius, palikdamos savo nuosavas svetaines likimo valiai.

„Man patogu“ – laisvės pabaigos pradžia

Kai pažįstamas pranciškonas pasaulietis sako „man patogu“ naudotis uždaro skaitmeninio daržo produktais, tokiais kaip „Kindle“ ar „Facebook“, tai skamba kaip skaudus oksimoronas. Pranciškoniška dvasia juk visada rėmėsi laisve nuo daiktų ir sistemų kontrolės. Arba matome vienuolį kapuciną, kuris nuoširdžiai džiaugiasi milijoninėmis peržiūromis socialiniame tinkle. Žvelgiant į jo aktyvumą, tampa akivaizdu, kad jis ten praleidžia didelę dalį savo laiko. Jis šventai įsitikinęs, kad tai daro „dėl Dievo garbės“, tačiau net nesusimąsto, kad iš tiesų rūpinasi ne Žodžio sklaida, o beviltiškais mėginimais prisitaikyti prie algoritmo užgaidų. Tai nebe skelbimas nuo stogų, tai bandymas įtikti skaitmeniniam cenzoriui, kad jis bent trumpam leistų tave pamatyti.

„Patogumas“ šiandien tapo nematomo kalėjimo kamera. Tikrasis technologijų tikslas turėjo būti padėti mums atlikti darbus mažiau pavargstant, bet dabar mums sako: „Įsitaisykite, mes padarysime viską už jus“. Kokia kaina? Mes maitiname algoritmą savo dėmesiu, laiku ir turiniu, tikėdamiesi būti išgirsti, bet iš tiesų tik stipriname savo grobiką. Algoritmai filtruoja mūsų matomą tikrovę, uždarydami mus į komforto zonas, kuriose nebegirdime tikrojo pasaulio šauksmo, o tik savo pačių aido atspindžius. Mes tapome dvasiniais įkaitais, kurie bijo net garsiau prabilti, kad šeimininkas neiškraustytų iš patogaus, bet svetimo kambario (kalėjimo).

Atsivertimas į nepatogią laisvę

Tikrasis atsivertimas (metanoia), apie kurį šiomis dienomis vėl kalbama Vatikane, yra naujas būdas matyti tikrovę. Tai suvokimas, kad atsakomybė už savo laisvę negali būti patikėta kitiems.

Mes privalome branginti alternatyvas, kol jos dar egzistuoja. Ateis laikas, kai skaitmeninio patogumo tiekėjai pareikalaus susimokėti – ir ne tik pinigais, bet ir savo vertybių išsižadėjimu ar priverstiniu tylėjimu. Jei tada nebeturėsime savo „Giraitės bažnyčių“ skaitmenoje – savo svetainių, laisvų socialinių tinklų (kaip Fedivisata) – mes nebeturėsime kur trauktis.

Pabaigai

Laisvė yra sunkus darbas. Ji nepatogi. Ji reikalauja kasti šulinius ten, kur kiti mato tik dykumą. Bet geriau būti „mažesniuoju“ broliu laisvame lauke, nei „populiariu“ sekėju svetimame narve. Ar dar branginame šią laisvę, ar jau galutinai užmigome „patogumo narkozėje“?

#facebook #Fedivisata #SkaitmeninisSuverenumas

Atviras laiškas: Ar skaitome „Saleziečių žinias“ priešinga kryptimi?

#facebook #paradoksas #salezieciai

Skaitmeninė laisvė paprastai: Kodėl „Fedivisata“ yra tiesiog viešas el. paštas?

#email #facebook #Fedivisata #Mastodon

Tele2 mokestis už tai, kad laiku atiduodame jiems pinigus

Sako, kad blogos reklamos nebūna. Todėl nusprendžiau pareklamuoti „Tele2“. Mano tikslas paprastas – kad paieškos sistemose bent kažkur atsirastų žodžių junginys: „Tele2 – neetiška kompanija“.

Aš maniau, kad mokėjimo proceso automatizavimas yra naudingas abiem pusėms. Įmonė laiku gauna apmokėjimus, išvengia skolos išieškojimo kaštų bei administravimo naštos, o klientas tiesiog pamiršta sąskaitų apmokėjimo rūpesčius. Tačiau „Tele2“, būdama viena didžiausių ryšio operatorių Lietuvoje, nusprendė, kad ši abipusė nauda turi savo kainą. Tiksliau – 0,59 € per mėnesį.

Gavau pranešimą, kad nuo balandžio 1 d. už tai, kad sąskaita pasieks mano banką ir bus apmokėta automatiškai, turėsiu susimokėti papildomai.

Ar tai etiška?
Paprastai mokesčiai įvedami už papildomą vertę arba padidėjusias sąnaudas. Šiuo atveju vyksta priešingai. Mano supratimu, e-sąskaitos pateikimas bankui yra visiškai automatizuotas procesas, kuris operatoriui yra pats pigiausias būdas surinkti įmokas.

Tiesioginis apmokėjimas garantuoja, kad įmonė gaus pinigus laiku. Tai drastiškai sumažina jų rizikas ir kaštus, susijusius su priminimų siuntimu ar skolų administravimu. Kažkada jie patys labai kvietė ir skatino mokėti būtent tokiu būdu. Kas pasikeitė?

Matomai, toks apmokėjimas leidžia klientui užmiršti apie savo operatorių, todėl „Tele2“ atvirai sako: „Savitarnoje ir toliau bus nemokama“. Kodėl jiems tai svarbu? Nes savitarna yra jų reklamos kanalas. Ten mūsų laukia nauji planai, telefonų pasiūlymai ir papildomos paslaugos. Jei pinigai „nuplaukia“ tyliai per banką, jie praranda progą jums dar ką nors parduoti.

Tie 59 centai atrodo nedaug. Turbūt nemaža dalis klientų turbūt numos ranka, nes tingės keisti nustatymus ar jungtis prie banko nutraukti sutarties. Būtent šiuo masiniu inertiškumu ir naudojasi neetiškas verslas – kai pelnas generuojamas ne kuriant naują vertę, o apmokestinant seniai veikiantį, automatizuotą ryšio kanalą. Bet 7€ nuo vienos sąskaitos bendroje sumoje matyt irgi sudarys ženklią sumą, be to su laiku naujas mokestis galės tapti ir euru ar dviem.

Net jei nekalbėsime apie pelną iš tų 59 centų, pakalbėkime apie kliento patogumą. Kliento patogumas nėra vertybė ten, kur trūksta konkurencijos. Yra tik verslo interesai, kurie šiuo atveju reiškia maksimalius pardavimus bet kokia kaina. Kai įmonė pradeda apmokestinti įrankius, kurie jai pačiai padeda veikti efektyviau, ji nustoja būti partneriu ir tampa paprasčiausiu lupikautoju.

Jei procesas, kuris taupo įmonės resursus, klientui tampa mokamas, vienintelis logiškas paaiškinimas: jie lupa pinigus tiesiog todėl, kad gali.

Ačiū, „Tele2“, kad esate (buvote).

Socialiniai tinklai: Ryšio įrankis ar Algoritmo prekė?

Dauguma mūsų kasdien naudojasi socialiniais tinklais, tačiau retai susimąstome, kad tie patys veiksmai – paspaudimas „patinka“ ar įrašo bendrinimas – skirtingose platformose turi visiškai skirtingas reikšmes. Šiandien noriu palyginti populiariausią pasaulyje „Facebook“ ir „Mastodon“ (Fediverse, Fedivisatos) erdvę.

1. Sekimas: Prenumerata vs. Lentyna

• Facebook: Kai ką nors sekate, algoritmas jus tiesiog „įdeda į lentyną“. Jūs jam pranešate apie savo pomėgius, o jis nusprendžia, kada ir ar išvis parodys to puslapio naujienas.
• Mastodon: Čia veikia tikra prenumerata. Jei sekate – matote viską chronologine tvarka. Kūrėjai turi užtikrintą auditoriją, o skaitytojai – ramybę nuo neprašyto turinio.

2. Reakcijos: Grįžtamasis ryšys vs. Masalas

• Facebook: „Like“ yra ženklas mašinai: „Rodyk man ir kitiems panašiems į mane daugiau tokio turinio“. Tai manipuliacijos įrankis.
• Mastodon: Žvaigždutė yra skirta tik autoriui. Tai tavo šypsena, ženklas jam, patvirtinimas, kad jis turi skaitytoją. Algoritmas šio skaičiaus nemato, nes jo tiesiog nėra.

3. Komentarai: Diskusija vs. Virusas

• Facebook: Komentaras algoritmui sako: „Čia vyksta veiksmas, mesk šį įrašą svetimiems žmonėms prieš akis“. Dažnai tai skatina skandalingas diskusijas, nes jos generuoja daugiausia „triukšmo“.
• Mastodon: Komentaras yra tiesiog diskusija. Tai grįžtamasis ryšys autoriui ir papildymas skaitytojams, neįtakojantis įrašo platinimo mechanikos.

4. Dalinimasis (Boost): Laisva valia vs. Atranka

• Facebook: Net jei pasidalinsite įrašu, jūsų sekėjai jį pamatys tik tada, jei jis jau turi daug reakcijų. „Facebook“ riboja sklaidą, kad verstų kūrėjus pirkti reklamą.
• Mastodon: Jei paspaudžiate „Boost“ – visi jūsų sekėjai tą įrašą mato savo sraute. Taškas. Jokia mašina nefiltruoja jūsų noro pasidalinti gera žinia.

5. Temos ir Grupės: Bendruomenė vs. Grotžymės

• Facebook: Grupių įrašai pasiekia narius vis agresyviau mažėjančiu tempu. Norint išlikti matomam, grupė turi būti nuolat „kaitinama“.
• Mastodon: Čia dominuoja #grotžymės, kurias galima sekti kaip atskirus profilius. Be to, Fediverse turi Lemmy (forumo principu veikiančias bendruomenes), kurias galite stebėti tiesiai iš savo Mastodon paskyros. Tai tikra, organiška savivalda.

6. Reklamos: Verslas vs. Informacija

• Facebook: Visas tinklas sukurtas taip, kad iš jūsų emocijų išspaustų kuo daugiau pelno rodant reklamas.
• Mastodon: Veikia ne pelno siekimo principu. Reklamų čia nėra, o informaciją apie produktus gaunate tik tada, jei patys pasirenkate sekti įmonę ar gamintoją. Jūs nesate prekė.

7. Privatumas: Skaidrumas vs. Saugumas

• Facebook: Platforma mato viską – net privačias grupes. Tai erdvė viešajai komunikacijai, o ne paslaptims.
• Mastodon: Nors čia galite nustatyti kiekvieno įrašo matomumą, svarbu suprasti – Fedivista nėra šifravimo (kaip „Signal“). Skirtumas tas, kad jūsų duomenų neanalizuoja robotai reklamos profiliams kurti, o informacijos prieinamumas paieškos sistemoms priklauso nuo jūsų pasirinktų nustatymų.

---

Išvada

Pagrindinis skirtumas paprastas: komerciniai tinklai nori, kad jūs kuo ilgiau liktumėte jų programėlėje, net jei tai jus erzina. Fediverse nori, kad jūs rastumėte bendraminčius ir praturtintumėte savo gyvenimą tikru turiniu.

Mes galime rinktis: būti algoritmų žindomais ar savo skaitmeninio gyvenimo šeimininkais.

#facebook #Fedivisata #Mastodon

Fediverse: pažangus būdas viešai sklaidai

#email #Fedivisata #SkaitmeninisSuverenumas

@zordsdavini@s.arns.lt Taip, reikia padirbėti pačiam. O kalėjime maitinimas kelis kartus per dieną, nereikia rūpintis. Jei tokios sąlygos tinka – puiku, bet jau atsiranda tokių kurie pradeda kelti klausimus, tai čia tekstas jiems. O dėl grotažymių – ne tik, kad tik sekamais serveriais apsiriboja, o tik turiniu surinktu į savo serverį. Todėl labai naudinga pasirinkti tą serverį kuriame yra daugiau bendraminčių. Kitas būdas, kurį naudoju: seku profilius kurie domina tik kai rašo su konkrečiomis grotažymėm. Aš juos paseku, bet įtraukiu į sąrašą kurio neskaitau. Kai parašo įrašą su mano sekama grotažyme, tai jis atsiranda mano Home sraute